BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kad rašybos mokymasis būtų sėkmingas, reikalingos kelios sąlygos:

 

Kad rašybos mokymasis būtų sėkmingas, reikalingos kelios sąlygos:


 


1. Besimokantieji privalo suvokti leksinę žodžio reikšmę, pvz., ražas – „be lapų, sausas virbas; nudilusi be lapų vienų virbų šluota, nupjauto javo šiaudo galas“; rąžytis – „ištiesti rankas ir kojas, ilgiau nejudėjus, raivytis“, ręžti – „įtempti kūną ar jo dalies raumenis“; rėžti – „aštriu įrankiu dalyti, pjauti“. Tik suprasta leksinė žodžio reikšmė neleis tų 4 minėtų žodžių priskirti vienai kuriai rašybos taisyklei.


2. Reikia mokėti skirstyti žodžius reikšminėmis dalimis.


Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių ryšku, jog šaknyje glūdi leksinė žodžio reikšmė, kurios suvokimas leidžia be klaidų parašyti tą žodžio dalį. Priesagų, galūnių, priešdėlių rašybos taisyklių neįmanoma taikyti praktiškai, neskiriant tų reikšminių žodžio dalių. Priešdėlio radimas žodyje beveik nekelia sunkumų besimokantiems. Sunkiausiai sekasi nustatyti galūnę, pvz., šakose, akmenyje, neštųsi, mokymąsi, gerajam, pirmąsias, eitumėte, bąlančiuosiuose. Tad būtina įsidėmėti, kad galūnę turi linksniuojamieji, asmenuojamieji arba tik giminėmis, skaičiais kaitomi žodžiai. Žodžio galūnė randama kaitant žodį: ta dalis, kuri kinta, ir bus ieškomoji morfema. Tiesa, dvi asmenuojamosios formos – būsimojo laiko trečiasis asmuo (eis, neš) ir liepiamosios nuosakos vns. II a. (eik, bėk) galūnės neturi.


Taisyklingai rašyti trukdo ir neišmanymas, kiek ir kokių priesagų turi žodis. Pvz., žodyje kūryba yra priesaga, prasidedanti balse, todėl daiktavardis padarytas iš būt. k. l. veiksmaž. kūrė ir turi ilgą šaknies balsę; sūpavimas – paskutinė žodžio priesaga -im-, kuri jungiama prie I ir II asmenuotės veiksmaž. būt.k.1. kamieno (sūpavo); to veiksmažodžio bendraties (sūpuoti) priesaga ir pati žodžio reikšmė (reiškia lėtai trunkantį veiksmą) rodo, kad pamatinio žodžio (supo) šaknies balsė pailgėjusi.


3. Būtina gebėti sparčiai ir nepastebimai pačiam sau, t. y. suautomatintai, atpažinti visas kalbos dalis, pvz., formavimas, pustymas (daiktav.), krosnin (priev.), raštuotas, saulėtas (būdv.), važiuotas, girdėtas (dalyvis) ir t. t. Reikia mokėti suautomatintai nustatyti ne tik visas kalbos dalis sakinyje, bet ir skirti kai kuriuos jų morfologinius požymius:


bendrinius ir tikrinius daiktav.; veiksmažodinės kilmės paprastuosius ir  sangrąžinius  daiktav.;  vienaskaitinius  ir daugiskaitinius daiktav.;


– kiekinius ir kelintinius skaitvardžius;


– santykinius ir nežymimuosius įvardžius;


– įvardžiuotines būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių formas;


– bevardę būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių giminę;


– būdvardžių, prieveiksmių laipsnius;


– pagrindines veiksmažodžių formas, asmenuotes, nuosakas, laikus (jei turi);


– išvestinių veiksmažodžio formų (dalyvių, padalyvių, pusdalyvių) rūšis, laikus;


– sangrąžinius veiksmažodžius ir dalyvius.


4. Be abejo, reikia mokėti gerai linksniuoti ar asmenuoti žodžius.


 


Tam tikrų sąlygų reikia ir norint sakiniuose tinkamai sudėti skyrybos ženklus:


 


1. Suvokti sakinio prasmę: „Jonas, atsisveikinęs su draugais, nužingsniavo aikštės link“ (Nuėjo vienas) ir „Jonas atsisveikinęs su draugais nužingsniavo aikštės link“ (Su kažkuo atsisveikino ir nuėjo su būriu draugų). Suvokta mintis, kas norima pasakyti, padės nustatyti tinkamus skyrybos ženklus ir jų vietą sakinyje.


2. Gerai skirti kalbos dalis, ypač būdvardžius ir veiksmažodines formas (įvairių linksnių ir laikų dalyvius, padalyvius, pusdalyvius), santykinius įvardžius, sujungiamuosius ir prijungiamuosius jungtukus, prielinksnius, dalelytes.


3. Mokėti skirstyti sakinį žodžių junginiais.


4. Sklandžiai nagrinėti sakinio dalimis, sutartiniais ženklais pabraukiant veiksnius, tarinius ir t. t. (Apie sakinio ir kalbos dalių painiojimą negali būti nė kalbos.)


5. Suprasti sintaksinių terminų reikšmes ir įsidėmėti jų pavadinimus: priedėlis, išplėstiniai pažyminiai ir aplinkybės, tikslinamoji   aplinkybė,   vienarūšės   sakinio   dalys   su apibendrinamuoju žodžiu, įterpinys, sudėtinis sujungiamasis, prijungiamasis sakinys, kreipinys.


Pedagogai ir psichologai teigia, jog būtina lavinti ne tik regimąją, girdimąją (klausydamiesi įsidėmi taisykles, pavyzdžius) atmintį, bet ir motorinius rankos pojūčius ir kalbos padargų veiksnius. Pastebėta, kad rašantysis, nebeatsimindamas vieno ar kito žodžio rašybos, kelissyk užrašinėja jį ant lapelio ar net vedžioja žodį pirštu ant suolo, ore, kol judesiai atgamina tinkamą ortogramą, t. y. teisingą raidę. Tad kartais prasminga žodį ar jų grupę labai tvarkingai, neskubant, net pasigėrint pačiu rašymo procesu, perrašinėti gana daug kartų. Pastebėta, kad moksleiviai padaro daugiau klaidų, kai rašo sučiaupę lūpas.


Labai svarbu išmokti taisyklingai nurašinėti nuo knygos:


1) garsiai (tyliai krutinant lūpas) perskaitomas sakinys ar žodis,


2) įsigilinama į sakinio (žodžio) prasmę,


3) apmąstomi ir įsidėmimi rašybos (skyrybos) sunkumai,


4) rašomas sakinys (žodis), nebežiūrint į tekstą,


5) parašius patikrinama.


Vadinasi, nurašinėti nuo knygos negalima paskubomis. Jokiu būdu negalima žvilgčioti į tekstą kas žodis ar net jo dalis, kaip kartais būna tikrovėje. Nurašinėjimą galėtų lydėti antraeilės reikšmės  turintis  tylus   žodžių  tarimas,   t. y.   rašymas „nesučiauptomis lūpomis“.


Ypač nuo galimų klaidų saugo rašybinio nagrinėjimo įgūdžiai. Jie formuojami tokia veiksmų seka:


1) išskiriamos „pavojingos“ (kur rašantysis gali klysti) vietos ir taip tobulinamas rašybinis akylumas, pastabumas,


2) išskirtajam atvejui paaiškinti taikoma taisyklė,


3) komentarai užrašomi, pvz., ošianti veik. r. es. l. dal.; -ant- po minkštojo priebalsio; sąnarys, nes są-; zyzti, nes zyzė.


Rašybos klaidų padeda išvengti darybinio nagrinėjimo įgūdžiai:


balinu es. l. antrinis (priesaginis) veiksmaž., kurio priesaga prasideda balse, todėl padarytas iš „balo“; nosinė raidė žodžio šaknyje nereikalinga;


švytuoklė – daiktav., kurio paskutinė priesaga (-kl-) prasideda priebalse, todėl žodis padarytas iš bendraties „švytuoti“; tai pasikartojantį veiksmą reiškiantis antrinis veiksmaž. su priesaga -uoti, todėl jo šaknies balsė y;


pučiąs es.l. veik. r. dal., padarytas iš „pučia“, tai pirminis (dviskiemenis) veiksmaž., pagrindinėse formose turintis šaknies balsių kaitą; kadangi būt. k. l. III a. galūnė , tai es. l. šaknies balsė trumpa;


nusčiūvant – es. l. pad., padarytas iš „nuščiūva“, tai pirminis veiksmaž., turintis šaknies balsių kaitą; kadangi būt. k. 1. III a. galūnė – -o, tai es. l. šaknies balsė ilga.


Darybinio nagrinėjimo mokykloje beveik nemokoma. Tokie įgūdžiai ypač reikalingi tiems, kurie neturi fonetinės klausos, t. y. negirdi ir netaria ilgųjų ir trumpųjų balsių y, ū, i, u.


Darybinė, o kartu ir rašybinė žodžio analizė atliekama tokiu nuoseklumu:


1) atpažįstama kalbos dalis, nurodomi reikalingi požymiai,


2) jei žodis išvestinis, nustatoma, iš ko jis padarytas,


3) ortogramai paaiškinti taikoma rašybos taisyklė.


Rūpinantis skyrybos klaidų likvidavimu, pirmiausia praverstų išmokti susitvarkyti su sudėtinių (prijungiamųjų, sujungiamųjų, mišriųjų) sakinių skyryba, po to gilintis į vientisinio sakinio skyrybos taisykles. Efektyvus mokymosi būdas – skyrybinis nagrinėjimas.


Kai išgirsti tolimą, netikėtą garsą, ateinantį iš nesuprantamos pusės, atitiesi nugarą, pečius, nes jis ne vien netikėtas, bet ir nepanašus į kitus garsus, kuriuos tau yra tekę girdėti.


1 – atskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys,


2 – atskiriamas išplėstinis dalyvinis pažyminys,


3 – atskiriamas šalutinis sakinys nuo pagrindinio,


4 – atskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys,


5 – pagrindinis sakinys atskirtas nuo antro šalutinio sakinio,


6 – atskiriamos dvi vienarūšės sakinio dalys,


7 – atskiriamas šalutinis sakinys nuo kito šalutinio sakinio.


Šis sakinys – sudėtinis prijungiamasis, sudarytas iš pagrindinio ir trijų šalutinių sakinių.


Kiekvienas, norintis išmokti rašyti be klaidų, turėtų atlikti tokį  savityros  darbelį:  išrinkti  iš kontrolinių  diktantų, atpasakojimų, rašinių visus klaidingai parašytus žodžius ar sakinius ir sugrupuoti juos pagal klaidų rūšis. Jei susikaups daug vienos (dviejų, trijų…) rūšies klaidų, vadinasi, rašančiajam trūksta žinių ir mokėjimų. Tada būtina mokytis reikalingas taisykles ir rašyti daug teminių pratimų, pvz., atskiri žodžiai ir sakiniai, skirti tik nosinių raidžių žodžių šaknyje rašybai įtvirtinti. Jei klaidos įvairios, beveik neįmanoma išskirti atskiros klaidų grupės – rašantysis nesugeba paskirstyti dėmesio, yra nepakankamai akylas ir nepastebi rašybos (skyrybos) sunkumų. Tokių įgūdžių trūkumą rodo rašančiojo reakcija į savo klaidas: „Juk žinojau, kaip reikia rašyti !“ Taigi, jei esama išsiblaškymo ir nepastabumo požymių, būtina kuo daugiau rašyti įvairiatemių pratimų, kur teks taikyti įvairias, dažniausiai net negiminingas rašybos (skyrybos) taisykles. Dar sudėtingesni yra kompleksiniai pratimai, kuriuos rašant mokomasi ir rašybos, ir skyrybos. Minėtų rūšių pratimų rasite B. Dobrovolskio parengtame rinkinyje „Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos pratimai X-XII klasei“ (Kaunas, 1993). Nesvarbu, kad knyga skirta aukštesniųjų klasių mokiniams – ji tinka ir kitokio amžiaus moksleiviams, studentams. Minėtoje B. Dobrovolskio knygoje yra pastabumui ugdyti skirtų korektūros pratimų: reikia ištaisyti tekste paliktas klaidas. Kai išmokstama pastebėti kitų klaidas, tada ir savikontrolė rezultatyvesnė.


 


KELI BAIGIAMIEJI PATARIMAI,


kai nesiseka rašyti be klaidų:


 


1. Pirmiausia nagrinėkite sakinius kalbos (sakinio) dalimis, kol įgūdžiai virs suautomatintais veiksmais.


2. Gerai įsiminkite vartojamus terminus: sangrąžos dalelytė, intarpas, priedėlis, įterpinys ir t. t.


3. Tik tada mokykitės rašybos (skyrybos) taisykles, rašykite sakinius, diktantus, pratimus, kol imsite rašyti greitai ir beveik nejausdami, jog remiatės taisyklėmis.


4. Būtina daug skaityti (tyliai ir garsiai): dažnai daroma rašybos (skyrybos) klaidų, kad menkas rašančiojo kalbos žodynas, prastai tariami žodžiai arba skaitant jie net iškraipomi, nesuvokiama sakinio prasmė ir t. t.

Rodyk draugams

Pagrindiniai rašto tipai

 


Pagrindiniai rašto tipai


 


Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.


Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).


Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija ir fonografija. Seniausias iš jų – piktografija, arba piktografinis raštas.


Piktografija („pieštas“ + „rašau“) – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams:



Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jos savininkai išvykę medžioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje – jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje – „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).


Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartotojų kalbos ypatybes.


Piktografinį raštą geriausiai yra išlaikę Amerikos indėnai (pvz., yra išlikęs 1849 m. šiuo raštu ant medžio žievės rašytas JAV prezidentui indėnų genčių laiškas, kuriame prašoma leisti tos šeimos gentims persikelti į kitą vietą ir žvejoti kituose ežeruose).


Dabar piktografija, kaip tam tikras rašto tipas, plačiau niekur nevartojama, nes ji nepatogi, nepraktiška. Visų pirma dėl to, kad piešinėliui nupiešti reikia nemaža laiko, antra, ne visada lengva suvokti piešinėlio prasmę, pagaliau trečia – ne kiekvienas ir sugeba nupiešti suprantamesnį piešinėlį. Tačiau piktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose, plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų laikais (plg. bato, garuojančio puodelio ir kt. piešinėlius vitrinose). Piktografinio pobūdžio yra ir kai kurie kelio ženklai (pvz., žymintys posūkį, tarpukalnę, sankryžą ir kt.).


Ideografija („sąvoka“ + „rašau“) – tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš piktografijos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas, kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.


Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliojo ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų, kurie jau nebeprimena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai ženklai dažnai vadinami hieroglifais („šventas“ +  „raižinys“).



Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus, bet ir abstrakčias sąvokas. Be to, ideogramas, kaip sąvokų ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tikros kalbos tarmių ir net įvairių kalbų atstovai. Pavyzdžiui, Pekino tarmės atstovai „žmogų“ vadina žodžiu žen’ Kantono – jan’, o Šanchajaus – ning. Tačiau rašte „žmogaus“ sąvoka žymima vienu hieroglifu. Ši pastaroji aplinkybė, be kita ko, matyt, nemaža lėmė tai, kad ideografinio rašto kai kurios tautos (kinai, japonai) neatsisakė dar ir mūsų laikais.


Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir kitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus sąvokas reiškiantys ženklai (l, 2, 3, 5…), matematikos ir kai kurių kitų mokslo sričių ženklai ( + , =, ≠  ir pan.). Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė specialioms sąvokoms žymėti, be to, suprantamos įvairių tautų atstovams.


Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi. Naujoms sąvokoms grafiškai reikšti buvo sudarinėjamos naujos ideogramos arba tos pačios visaip kombinuojamos, papildomos pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografinio rašto sistemoje ėmė rastis naujo rašto tipo – fonografijos elementų.


Fonografija („garsas“ + „rašau“) – toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos) žymi jau žodžių elementus – skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot. syllaba „skiemuo“), ir foneminis.


Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra skiemenims raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai (jis vadinamas devanagari „dievo miesto raštas“), etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.


Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartoja 5-6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz., šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu priebalsiu: e „namas“, i „penki“, „vienas“, šu „ranka“, kur „šalis“ ir pan.).


Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai – molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.



Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis (dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje – I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).


Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymėję priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Balsiams finikiečiai nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje (kaip ir kitose semitų-chamitų šeimos kalbose) žodžių šaknis sudarė vieni priebalsiai (balsiai jose atlieka tik gramatinę funkciją: nurodo kalbos dalį, nuosaką, rūšį ir t. t.). Kiekvienas iš tų ženklų, arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą (pvz., alef „a“, bet „b“, gimel „g“ ir kt.) ir tam tikrą seką (po alef ėjo bet, po bet – gimel ir t. t.). Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma. Pavyzdžiui, raidė, pavadinta alef „jautis“, ir savo forma priminė ant šono apverstą jaučio galvą, raidė, pavadinta šin „dantis“, savo forma priminė dantįir t. t.


Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos (iš pradžios jie dar nežymėjo nuosekliau balsių, o vėliau įsivedė joms atskirus ženklus). Graikai pakeitė taip pat rašto kryptį: finikiečiai rašė iš dešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš kairės į dešinę (tik seniausiuose graikų įrašuose yra išlaikyta finikietiškoji kryptis). Į graikų raidyną gana anksti nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai (etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams sukūrus galingą imperiją, jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą vakarų ir vidurio Europą,


Plisdamas po įvairius vakarų ir vidurio Europos kraštus, lotyniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos fonologinės sistemos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių, be kitų, vartojo čekai, lenkai, o vokiečiai net ligi XX a. vidurio (jie dažnai vadinami švabachiniais, fraktūriniais rašmenimis). Gotikiniu šriftu buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos XVI-XVII a., tačiau nuo XVIII a. Lietuvoje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų (gotikiniai rašmenys išliko tik Rytų Prūsijos lietuviškuose spaudiniuose).


Pirmųjų mūsų raštų autoriai (M. Mažvydas, M. Daukša ir kt.), kurdamiesi lietuviškąjį raidyną, daugiausia nusižiūrėjo į savo kaimynų – vokiečių ir lenkų vartotus rašmenis. Tačiau, norėdami geriau atvaizduoti specifinių lietuvių kalbos fonemų tarimą, jie stengėsi kūrybiškai pritaikyti tuos rašmenis arba prireikus susidaryti ir naujų rašmenų (pvz., M. Daukša susidarė dviaukštį e plačiajam „e“, taip pat ų, į nosiniams „u“, „i“ žymėti). Pirmųjų lietuviškų raštų autorių susikurto raidyno atskiri rašmenys vėliau buvo ne kartą kaitaliojami, kol XIX a. pabaigoje jau nusistojo toks raidynas, kokį ir dabar vartojame.


Nors mūsų laikais lotyniškojo rašto pagrindu sudaryti daugelio Europos, Amerikos ir Afrikos tautų raidynai (iš viso tuo raštu naudojasi apie 33 % pasaulio gyventojų), bet nemaža yra ir kitų fonografinio rašto sistemų. Antai graikų, o ne lotynų, raidynu remiasi du slavų raidyno tipai – kirilica ir glagolica (kirilica vadinamas tam tikras slavų rašto tipas pagal jo sudarytojo (gyv. IX a.) Kirilo vardą, o glagolica – pagal s. sl. kalbos veiksmažodį glagolati „kalbėti“). Kirilicą dabar vartoja rusai, baltarusiai, ukrainai, bulgarai, serbai, o glagolica seniau buvo paplitusi Moravijoje, Chorvatijoje, Dalmatijoje, bet ją paskui išstūmė kirilica. Savotišką raidyną, savo pradine kilme susijusį su finikiečių raštu, turi arabai. Originalią rašmenų sistemą (vienų tyrinėtojų kildinamą iš graikų, kitų – iš persų raidynų) turi armėnai, gruzinai ir kai kurios kitos tautos.


Baigiant trumpą pagrindinių rašto tipų apžvalgą, reikia pažymėti, kad foneminis raštas yra ne tik jauniausias, bet ir patogiausias, lengviausiai pritaikomas įvairios struktūros kalboms. Ir jeigu kai kurios tautos (kinai, japonai ir kt.) dar nėra priėmusios šio rašto, tai daugiausia dėl to, kad jo priėmimas, kaip ir bet kurios kitos rašto sistemos pakeitimas, būtų tam tikra revoliucija, nutraukianti ryšius su įsisenėjusia rašytine tradicija, su ankstesniuoju kultūriniu palikimu.

Rodyk draugams

Rašybos sąvoka, pagrindiniai principai ir dažnesnės klaidos

 


Rašybos sąvoka, pagrindiniai principai ir dažnesnės klaidos


 


Rašybos sąvoka apima grafiką ir ortografiją (gr. grapho ,,rašau“, orthos ,,taisyklingas“).


Grafika – tai rašto ženklų sistema, skirta tam tikrai informacijai perteikti raštu: raidės, kirčio bei priegaidės, apostrofo ženklai, brūkšnelis, visi skyrybos ženklai ir kt. Kalbant apie rašybą, grafika paprastai laikomos raidės ir jų santykis su kalbos garsais. Rašybai svarbiausia, kokius garsus žymi raidės ir kaip jas skaityti įvairiais atvejais.


Ortografija – tai žodžių ir jų formų rašymo taisyklių visuma. Grafikos taisyklės nustato raidžių funkcijas, o ortografijos taisyklės – kaip rašyti konkrečius žodžius.


Lietuvių kalbos rašyba remiasi daugiausia fonetiniu ir morfologiniu, be to, šiek tiek tradiciniu principu. Kiekvienas jų yra savaip susijęs su grafikos taisyklėmis.


Remiantis fonetiniu principu žodžiai rašomi taip, kaip girdimi, pvz.: paukštis, skirpstas, barška, kanda, aukštas, baikštus, sluoksnis, lizdas, griozdė, švogždė.


Morfologinis principas reikalauja tas pačias morfemas rašyti vienodai, neatsižvelgiant į jų tarimo skirtumus, pvz.: segu, segti, segdamas, segtukas. Morfologinė rašyba nesutampa su fonetine, kai garsai, kalbos sraute veikiami kitų garsų, pakinta pagal tam tikrus fonetikos dėsnius ir žodžiai vienaip tariami, o kitaip rašomi, pvz.: segti, segtukas; užsuko, užžėlė (tariame sekti, sektukas; usuko, užėle).


Morfologinis principas daugiausia taikomas rašant priebalses, mažiau – balses. Tos pačios reikšminės žodžių dalys (šaknys to paties žodžio formose ir bendrašakniuose žodžiuose, priesagos, priešdėliai, galūnės to paties ar panašaus darybinio tipo žodžiuose) rašomos vienodai, pvz.: rūgti, rūgsta, rūgo, rūgtų, rūgštus, rūgštynės; išeiti, išgirsti, išsemti; gulsčias, kniūpsčias, klūpsčias; širdys, akys, pušys; kalnas, kelias, elnias; dirba, audžia, kelia, verpia, veja.


Tam tikrais atvejais morfemos rašomos remiantis ne morfologiniu, o fonetiniu principu. Pavyzdžiui, gana dažnai bendrašakniuose žodžiuose pastovūs šaknies elementai yra tik priebalsiai, o balsiai skiriasi, pvz.: svirti, svyra, sverti, svėrė, svaras, svoris. Šaknies balsiai visada rašomi fonetiškai.


Fonetiškai rašomi dėl pozicijos pakitę priebalsiai, plg.: gaidys, gaidžio; pats, pačiam, seniai istoriškai pakitę priebalsiai, plg.: meta, mesti (< met + ti), mesiu (< met + siu); lūžo, lūšna (< lūž + sna); dega, dek (< deg + k).


Fonetiškai rašomi tokie žodžiai, kurie darybiškai nebesiejami su kitais tos pačios šaknies žodžiais, pvz.: anksti, ankštas, daiktas, inkstas, lukštas, rykštė, skirpstas, lazda, lizdas ir kt. Tik vienas kitas žodis dėl įsigalėjusios tradicijos rašomas fonetiškai, nors dar palyginti nesunkiai gali būti susiejamas su kitais tos pačios šaknies žodžiais, pvz.: sluoksnis (plg.: sluoguoti, slėgti), aukštas (plg.: augo, augus), dičkis (plg.: didis, didžio), juočkis (plg. juodas).


Remiantis tradiciniu principu žodžiai ar atskiros morfemos rašomi taip, kaip iš seno įprasta juos rašyti. Pvz., nosinėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių an, en, in, un, bet seniai jau nebetariami pro nosį, pvz.: sąjunga, ąžuolas, gerąją, skųsti, sąla, įsnauja, įsčios.


Iš tradicijos raide i žymimas priebalsių minkštumas, rašoma arba nerašoma priebalsė j žodžio pradžioje prieš dvibalsį ie, pvz.: iena, iešmas, bet Jieznas, Jiesia ir kt.


Nors lietuvių kalbos rašybos principai pakankamai aiškūs, o ir pats raštas gana patogus, nes, kaip ir daugelio Europos kalbų, yra pagrįstas lotyniškų rašmenų abėcėle (tik aklieji naudojasi įvairių kombinacijų šešių iškilių taškelių Brailio raštu ir skaito jį pirštais), vis dėlto rašybos klaidų daroma nemaža. Čia nešnekame apie menkiau išsilavinusius visuomenės narius. Rašybos klaidų šmėkštelėja ir televizorių ekranuose, pasitaiko kai kuriuose spaudos leidiniuose, kanceliariniuose įstaigų raštuose ir kitur.


Daugiausia daroma žodžių rašymo kartu ir atskirai klaidų: dažniau parašoma skyrium, kur reikėtų drauge, bet neretai ir atvirkščiai: parašoma drauge, kur reikėtų skyrium.


Antroje vietoje pagal dažnumą yra nosinių balsių rašymas arba nerašymas (ypač žodžių šaknyse).


Trečioje vietoje – ilgųjų ir trumpųjų balsių painiojimas (ypač tose Lietuvos vietose, kur tariant trumpieji kirčiuoti balsiai ilginami, o nekirčiuoti ilgieji balsiai trumpinami).


Neretos ir balsių kokybės klaidos, ypač rašant ė, o; ie, uo: ir kirčiuotus, ir dar dažniau – nekirčiuotus.


Pasitaiko rašybos klaidų, kai netaikomas morfologinis principas rašant supanašėjusius priebalsius arba žodžių galūnes.


Dėl anglų, vokiečių kalbų įtakos vis daugėja didžiųjų raidžių vartojimo klaidų (ypač rašant sudėtinius pavadinimus).


Kitos rašybos klaidos retesnės, labiau atsitiktinės.

Rodyk draugams

Garsų žymėjimas raidėmis

 

Garsų žymėjimas raidėmis


 


Kalbos garsams žymėti rašte vartojami tam tikri ženklai, kurie vadinasi raidės. Norėdami šnekamąją kalbą perteikti raštu, turime žinoti, kurios raidės kuriuos garsus žymi. Tačiau taip, kaip girdime, rašome tik dalį žodžių, kitus raidėmis žymime pagal tam tikras taisykles. Visų priimta žodžių rašymo taisyklių visuma yra rašyba.


Lietuvių kalbos garsams žymėti vartojamos 32 raidės. Visos raidės, sudėtos tam tikra eile, sudaro abėcėlę, arba raidyną.


Raidės turi keturis pavidalus: yra didžiosios ir mažosios, spausdintinės ir rašytinės. Kiekviena raidė turi savo pavadinimą. Raidės pavadinimą reikia skirti nuo to garso, kurį ji žymi.


Abėcėlės raidžių eilę reikia įsidėmėti, nes tai padeda naudotis žodynais, enciklopedijomis, rodyklėmis ir kitais abėcėlės tvarka sudarytais žinynais. Raidžių pavadinimus reikia atsiminti, kad galėtume skaityti raidinius sutrumpinimus: VRM – vė-er-em, JAV – jot-a-vė.


Lietuvių kalbos garsus skirstome į balsius ir priebalsius. Balsius žyminčias raides vadiname balsėmis, priebalsius žyminčias raides – priebalsėmis.


Lietuvių bendrinės kalbos balsiams žymėti turime 12 raidžių: a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū. Trumpuosius balsius žymime raidėmis a, e, i, u, ilguosius – y, ū, o, ė, ą, ę, į, ų. Kirčiuoto skiemens pailgėjusių balsių a, e ilgumas rašte nežymimas: nešu – neša, darau – daro. Nelietuviškos kilmės žodžiuose balsė o žymi trumpą balsį: tomas, telefonas, biologija. Tačiau balsė o ilguosius balsius žymi seniai lietuvių kalboje vartojamuose skoliniuose: generolas, milijonas, makaronai, doleris.


Primintina, kad raidė i vienur žymi trumpąjį balsį: nešti, visi, kitur yra tik minkštumo ženklas: šiaudas, paliovė.


Lietuvių bendrinės kalbos priebalsiams žymėti turime 20 raidžių: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Visos priebalsės žymi po vieną garsą, tik raidės c, č žymi sudėtinius priebalsius: c = t + s, č = t + š. Tokie pat sudėtiniai priebalsiai yra ir dz, dž, tik jie žymimi dviem raidėmis. Dviem raidėmis žymimas priebalsis ch nėra sudėtinis.


Skardžiuosius priebalsius žymime raidėmis b, d, g, z, ž, v, h, j, l, m, n, r ir dviejų raidžių samplaikomis dz, dž, dusliuosius priebalsius – raidėmis p, t, k, s, š, f, c, č ir dviejų raidžių samplaika ch. Skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž, dž, atsidūrę prieš dusliuosius arba žodžio gale, tariant virsta dusliaisiais p, t, k, s, š, č, o duslieji prieš čia suminėtus skardžiuosius – atitinkamais skardžiaisiais, tačiau šis jų pasikeitimas rašte nežymimas: lipti – lipdavo (tariame libdavo), vargo – vargti (tariame varkti).


Lietuvių kalbos dvibalsiai žymimi dviejų balsių samplaikomis ai, au, ei, ie, ui, uo. Nelietuviškos kilmės žodžiuose būna ir dvibalsių oi, eu, ou: boikotas, pleuritas, klounas.


Mišrieji dvigarsiai žymimi balsių a, e, i, u ir priebalsių l, m, n, r samplaikomis – al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Nelietuviškos kilmės žodžiuose yra mišriųjų dvigarsių su o: rombas, eksportas. Lietuviškuose žodžiuose tam tikrais atvejais susidaro mišriųjų dvigarsių su ilgaisiais balsiais, kuriuos žymime raidėmis y, ū, o, ė: septynmetis, dūmtraukis, storžievis, galvoms, katėms.

Rodyk draugams

Balsių rašymas

Balsių rašymas


 


Nosinių balsių rašymas žodžių šaknyse


Kiti sudėtingesni balsių rašymo atvejai


Ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas 


 


Nosinių balsių rašymas žodžių šaknyse


Prieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti. Šiuo atžvilgiu skiriamės nuo savo kaimynų lenkų: jie ne tik vartoja ženklus nosiniams garsams žymėti, bet tuos garsus ir taria, pvz., będzie, bękart, mądrość.


Dviem atvejais nosinės raidės reikalingumą rodo garsų kaita giminiškuose žodžiuose: (a) veiksmažodžių pagrindiniuose kamienuose ą, ę, j, ų kaitaliojasi su an, en, in, un prieš priebalsį s; (b) šešių žodžių šaknyse drįs-, grįž-, mąst-, ręž-, tęs-, tręš- balsiai, žymimi raidėmis ą, ę, į, kaitaliojasi tarpusavyje prieš priebalsius s, š, z.


Iš trijų pagrindinių kamienų nosinė būdingiausia bendračiai, pvz., švęsti, švenčia, šventė; žįsti, žinda, žindo; siųsti, siunčia, siuntė ir t. t. Dviejose pagrindinėse formose – bendratyje ir esamajame laike – ji rašoma daug rečiau: išsigąsti, išsigąsta, išsigando; skęsti, skęsta, skendo, o rečiausiai ją turi esamasis laikas: pažinti, pažįsta, pažino.


Minėtų šešių šaknų žodžiai nosines raides išlaiko visur: jas turi visos veiksmažodžių formos ir iš jų padaryti giminiški žodžiai, pvz., drįsti – drąsuolis; grįžti – saulėgrąža – gręžinys; mąstyti – mįslė; ręžtis – rąžytis; tręšti – trąšos; tįsti – ištįsėlis – tąsa.


Kitais dviem atvejais nosinių raidžių a, ę, į kilmės iš dvigarsių negalima patikrinti, remiantis giminiškų žodžių lizdu – jų rašybą būtina įsiminti: (a) nosinės raidės rašomos šių daiktavardžių ir jiems giminiškų žodžių šaknyse: ąsa, ąsotis, ąžuolas, ąžuolynas, įsčios, lęšis, lęšiukas, vąšas, vąšelis, žąsis, žąsidė, žąslai; (b) nosines raides turi šie esamojo laiko veiksmažodžiai ir iš jų padarytos formos: bąla, gęsta, glęžta, kręšta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta ir t. t.


Kiek sunkiau būna tik tais atvejais, kai rašantysis nesugeba iš konteksto atskirti panašiai skambančių, bet skirtingų žodžių ar jų formų, pvz., ręžtis – ryžtis – rėžtis; tesi – tęsia; grįsti – įgrysta; trešti – tręšti; tęžta – tyžta; mąstyti – mastas, mastelis:


Jonas nors ir užtęsia prižadėtus padaryti darbus, tačiau visada savo žodį tesi. Jis patręšiąs visas savo gėles rytoj. Išvydęs staigiai artėjantį kelkraštį jis akimirką įsiręžė ir suktelėjo vairą, bet mašina vis tiek dešiniuoju šonu rėžėsi į medį. Sviestas ant sumuštinių tuoj ištyžta ir ima varvėti nuo pirštų, tad nelengva ryžtis atsikąsti ir praryti pirmąjį kąsnelį. Reikėtų mums visiems gerokai pamąstyti ir apsispręsti, koks mastelis šiam žemėlapiui būtų tinkamiausias.


Dar palyginti dažnai nežinoma, jog nosinę balsę reikia rašyti ne tik veiksmažodžio esamojo laiko trečiajame asmenyje, bet ir kitose šio laiko formose. Gal dėl to, kad vadovėliuose, kalbiniuose leidiniuose, pratimų rinkiniuose retai aptiksi kito asmens formą:


Aš dažnai nušąlu rankas. Kartais žmogus taip ištęžti… Mes ilgai šąlame prie durų. Nuo tokios staigios ir netikėtos žinios ji tik krūpteli ir išbąla kaip popierius.


Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad nosinę balsę turi ir visos veiksmažodžių formos bei kiti išvestiniai žodžiai, padaryti iš nosinę balsę turinčio pamatinio žodžio, pvz., nepažįsta – tenepažįsta, nepažįstąs, nepažįstanti, nepažįstamas, nepažįstama, nepažįstant; siųsti – siųsdavo, siųs, siųstų, siųsk, siųsdavęs siųsiąs, siųstas, siųsimas, siųsdamas, siųsdavus, siųsiant. Taip pat plg.: siųsti – siųstuvas; galąsti – galąstuvas; ręsti – rąstas; išsigąsti – nuogąstavimai, išgąstis ir t. t.


Žodžių, kurių šaknyje privalome rašyti ų, turime nedaug. Matyt, dėl šios priežasties siųsti ir skųsti formose, padarytose iš bendraties, gana dažnai parašoma ū.


Sunkokai skiriamos ir veiksmažodžių tįsoti, tįso, tįsojo („būti nusitęsusiam“, t. y. tęstis) ir tysoti, tyso tysojo („gulėti, būti išsitiesusiam“, t. y. tiestis) reikšmės:


Ant grindų, išsitiesęs visu ilgiu, tysojo nuo karščio apsunkęs katinas. Palei upę tįsojo nusidriekusi į visas puses nepermatoma rūko juosta.


Dėl asociacijų su panašiai skambančiais kitais žodžiais gana dažnai klaidingai parašomas daiktavardis brasta (matyt, šis žodis siejama su veiksmažodžiu bręsta ar intarpiniu veiksmažodžiu brenda), įvairios išvestinių veiksmažodžių balinti, gesinti (plg.: gęsta, bąla) formos. Intarpo atsiradimas esamajame laike nėra joks požymis, kad kitose veiksmažodžio formose ar giminiškuose žodžiuose rašytina nosinė raidė, plg.: gesti, genda, gedo, tekti, tenka, teko ir t. t.


 


Kiti sudėtingesni nosinių balsių rašymo atvejai


Priešdėlių į-, in-, im- ar są-, san-, sam- beveik niekas nepainioja. Nebent kartkartėmis suklystama rašant žodžius neypatingas, neypatingai, nes šaknies balsis y po priešdėlio ne- lietuvių kalboje pasitaiko retokai. Tokiu atveju kur kas dažnesnis kitas priešdėlis – į-, pvz., neįsakyti, neįdomūs, neįlipo ir t. t. Su kai kuriais žodžiais gali būti klaidingai parašomas ir priešdėlis -, kai neatpažįstama po jo einanti žodžio šaknis, pvz., sąvartynas, sąšlavos, sąvaržėlė, sąlytis, sąstatas:


Šiandien tavo išvaizda tikrai neypatinga – veidas pabalęs, kaktoje įsirėžusios rūpesčio raukšlės. Tik nepilk tų sąšlavų į šlaitą, nes čia pavasarį žydi žibuoklės, – geriau išvežk viską į sąvartyną. Sąlyčio su sąvaržėlė vietoje popierius nuo drėgmės gali paruduoti. Keleivinio traukinio sąstatui nuvažiavus nuo bėgių, „Lietuvos geležinkeliuose“ kilo baisus sąmyšis.


Dažniau vartojamų žodžių, kurių šaknis prasideda ilguoju balsiu y, turime tik keletą: yda, yla, ypač, ypatybė, ypatingas yrėjas, yris.


Nepainioti priešdėlių į-, in-, im- ir są- sam- san- ir atriboti juos nuo šaknies pirmiausia padeda žodžio skaidymas skiemenimis – minėti priešdėliai visada sudaro atskirą skiemenį, pvz., są-na-rys; san-grą-ža; sam-bū-vis; į-my-gis; in-tar-pas; im-pi-las. Žinoma, galima pasinaudoti ir sudėtingesniais skyrimo būdais, pvz., įsiminti, kad san- rašomas prieš priebalses d, t, g, k, o sam- – prieš b, p. Visais kitais atvejais rašoma -, tik reikėtų šio priešdėlio nepainioti su kokio nors žodžio šaknies pradžia: samanos, savas, salynas, salė ir pan.


Visi būdvardiškai vartojami žodžiai – daugelis būdvardžių, kai kurie skaitvardžiai ir įvardžiai bei dalyviai – gali būti įvardžiuotiniai, pvz., tvirtasis, tvirtoji, pirmasis, pirmoji, manasis, manoji, rašantysis, rašančioji, kaltinamasis, kaltinamoji. Įvardžiuotinės formos yra susidariusios prie minėtų žodžių galūnių priaugus įvardžiams jis, ji, tad šios formos turi dvigubas galūnes ir čia slypi didžiausi rašybos sunkumai. Kai kurių linksnių dvigubos galūnės dar akivaizdžios, pvz., tvirtojo, tvirtąjį, tvirtąją, tvirtųjų, tačiau kitų jau yra gerokai pakitusios dėl įvairių fonetinių ir morfologinių priežasčių, pvz., tvirtosios, tvirtosiose, tvirtiesiems ir t. t. Visų būdvardiškai vartojamų žodžių galūnių rašyba nesiskiria. Įvardžiuotiniai būna ne tik nelyginamojo (pvz., mažasis, mažoji), bet ir aukštesniojo (pvz., mažesnysis, mažesnioji) bei aukščiausiojo (pvz., mažiausiasis, mažiausioji) laipsnio būdvardžiai. Tokie ilgi keturių penkių skiemenų žodžiai ne visada taisyklingai sudaromi ir parašomi, pvz., mažiausiajame, mažiausiuosiuose, mažiausiosiose, o tiems, kurių gramatikos žinios silpnesnės, net išlinksniuoti aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas nelengva. Dar ilgesni gali būti kai kurie dalyvių linksniai: nusikaltusiosiomis, pasirinktuosiuose, vadinamosiose ir pan.


Rašybos požiūriu pavojingiausi linksniai yra moteriškosios gimines daugiskaitos galininkas ir abiejų giminių vienaskaitos naudininkas. Ypač dažnai nosinę raidę pamirštama parašyti aukščiausiojo laipsnio būdvardžių daugiskaitos galininke, pvz., tvirčiausiąsias, mažiausiąsias, balčiausiąsias, kur nosine raide žymimas ilgasis balsis yra nekirčiuotas. Kita vertus, dažnai klystama rašant ir ne tokias sudėtingas šio linksnio formas:


Nusikaltusiąsias sekmadienį pririšdavo prie stulpų pagrindinėje miesto aikštėje. Ar žinote, koks lietuvių rašytojas yra sukūręs dramą apie tris mylimąsias? Kviečiame būsimąsias nuotakas išklausyti dviejų savaičių paskaitų ciklą, kaip geriau pasirengti santuokai. Nepažįstamąsias sugraudino sulysusio šunelio akys, jo graudus pratisas inkštimas ir jos ėmė raustis kuprinėse ieškodamos ko nors valgomo.


O vienaskaitos naudininke nosinė raidė niekada nerašoma, nors mes, rašantieji, tai labai dažnai esame linkę pamiršti.


Kai abu pasiklydusius vaikus pagaliau surado, jaunesniajam buvo nušalusios kojos, o vyresniajai gėlė nubalusias rankas ir degino veidus. Sužeistajai nekreši kraujas, tad ją būtina kuo skubiau vežti į ligoninę, kad per stipriai nenukraujuotų. Nubaustajam išgąstingai žvilgtelėjus pro langą, aš iškart supratau, kur šuo pakastas.


Moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas ne toks pavojingas:


Tai bent šykštuolis: ką dešiniąja ranka duoda, tą kairiąja vėl atgal pasiima. Aukštesniąja iš merginų susidomėjo sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ vadovai.


Rečiausiai klystama rašant įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininką ir daugiskaitos kilmininką. Matyt, dėl to, kad dvigubos galūnės čia gana akivaizdžios:


Jauniausiąjį brolį visi pažinojo ir mylėjo, dviejų viduriniųjų niekas neatsiminė, o vyriausiąjį dėl jo bjauraus, arogantiško būdo, keikimosi ir grasinimų kaimynams vadino velnio išpera. Pėsčiąjį po pusvalandžio pasivijom nusisamdę arklius, tačiau jį perkalbėti, sulaikyti jo veržimąsi į gerąją ar blogąją lemtį nepavyko nė vienam iš mūsų.


Bevardės giminės būdvardžiai, skaitvardžiai ir įvardžiai yra nekaitomos (nelinksniuojamos) formos, tad jų galūnėse nosinės raidės niekada nerašomos, pvz., balta, žalia, nauja, pirma, visa, kita ir t. t.:


Jie yra pikta sumanę prieš mus visus. Laukiame, kad naujoji valdžia mums atneštų kažką nauja. Įkyrios mintys sukosi tik apie patirtą nesėkmę, visa kita nutolo, išnyko. Ji turi kažką sava, nepakartojama. Tai tu man šitaip už gera atsilyginai. Tai kas gi skiria žinoma nuo nežinoma.


Šalia bevardės giminės formos daiktavardis nevartojamas, nes šios formos pažyminio funkcijos neatlieka. Tai padeda jas atskirti nuo linksniuojamų to paties žodžio formų.


Kai kurios bevardės giminės formos gali įgyti kilmininko formą; pvz., kažkas naujo, nieko gero, kas gero, ką nors pikto, kažin kas nenumatyto ir pan. Tokia vartosena ne klaida.


Sunkesnės rašybos atvejams taip pat priskirtini sangrąžiniai daiktavardžiai, dalyviai, tariamosios nuosakos veiksmažodžiai, neturintys priešdėlių, pvz., blaškymasis, blaškymąsi, kreipimasis, kreipimąsi, blaškęsis, kreipęsis, kreiptųsi, blaškytųsi. Čia įsiminti tereikia viena: sangrąžos formantas si nėra žodžio galūnė, nosinę raidę rašome atitinkamo linksnio galūnėje, o nekaitomą enklitinį si prirašome jau po galūnės:


Liaukis taip ilgai dvejojęs, blaškęsis ir jaudinęsis – privalai pasirašyti tą kreipimąsi į prezidentą dėl amnestijos. Gal ir prašytųsi priimamas atgal, bet uždarbis per daug mažas.


 


Ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas


Nelengva rašybos mokyti tuos moksleivius ar studentus, kurių šnekamojoje kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša neryški. Ne visoms mūsų tarmėms būdinga tokia akivaizdi ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija kaip bendrinėje kalboje, be to, kai kurios tarmės turi dar ir pusilgius balsius. Miesto gyventojų kalboje ši opozicija taip pat yra gerokai apnykusi. Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša silpnesnė jaunimo kalboje. Blogiausiai ilgieji balsiai skiriami tais atvejais, kai žodyje jie yra nekirčiuoti, o pats žodis turi kitą ilgąjį kirčiuotą balsį. Dabar jau beveik nepasitaiko išgirsti tariamo ilgojo nekirčiuoto balsio ą įvardžiuotinių formų moteriškosios giminės daugiskaitos galininke: vyriausiąsias, kiečiausiąsias, todėl rašant šias įvardžiuotines formas ir klystama dažniau.


Mokant geriau skirti ir rašyti ilguosius ir trumpuosius balsius negalima apsiriboti vien fonetika. Tais atvejais, kai rašančiojo kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija silpnoka, nesuklysti gali padėti žodžių darybos žinios: rašant labai svarbu gerai „jausti“ skirtingas žodžio morfemas. Tačiau dažnai būtina remtis ne vienu, bet keliais kalbos gramatiniais aspektais. Nustačius morfemas neretai dar prireikia pagrindinių veiksmažodžio formų ar linksniavimo paradigmų, abejones dėl balsio ilgumo padeda išsklaidyti ir kalbos kirčiavimo sistemos išmanymas. Kirčiuoto skiemens balsio kiekybė visada ryškesnė, todėl mobiliųjų kirčiavimo paradigmų žodžiai dažnai gali būti pakeičiami taip, kad neaiškaus ilgumo balsis atsidurtų kirčiuotame skiemenyje.


Beveik niekada neklystama rašant veiksmažodžių abstraktus su priesagomis -ymas, -imas, nes galima pasiremti pagrindinėmis veiksmažodžio formomis. Tiesa, kartais suabejojama, kokio ilgumo balsę rašyti iš veiksmažodžių, pagrindinėse formose turinčių priesagas -ija, -ijo, padarytuose vediniuose, pvz., rūdijimas, pelijimas, trūnijimas. Klaidų atsiranda dėl to, kad pagrindinės šio tipo veiksmažodžių formos tariamos ir rašomos ne taip, kaip nurodyta žodynuose, ypač esamasis laikas: kirmija, šaknija ir t. t. Daugelis įsitikinę, kad čia reikalinga ilgoji y kaip dviskiemenėse formose gyja, šlyja, lyja.


Rašyti žodžius su priesagomis -ynas, -inas, -ynė, -inė, -ėsis, -esys padeda geras žodžio reikšmės suvokimas (darybos tipas suvokiamas ne visada) ir kirčio vieta: smėlynas – vaikinas – katinas; klampynė – pipirinė – daržinė; puvėsis – virpesys.


Priešdėlių api-, apy- rašyba aiški. Atsisakę išimties – dvejopos žodžių apykaklėapikaklė, apynasrisapinasris, apyvarasapivaras rašymo, – dabar apy- vartojame su daiktavardžiais tais atvejais, kai kirčiuotas žodžio priešdėlis, o api-, kai kirčiuota šaknis: apysaka, apylanka, apygeris, apyžalis, apysmarkiai, apibrėžimas, apiforminimas, apipilti, apiberti.


Tačiau priesagos ar priešdėlio balsio kiekybės tikrai nereikėtų priskirti sudėtingiausiems rašybos atvejams. Daug aktualesnė problema – priesaginės ir galūninės darybos daiktavardžių šaknies balsiai. Pamatinės formos ir vedinio balsio ilgumas dažnai sutampa. Bet minėtiems darybos tipams ypač būdinga nenuosekli kiekybinė balsių kaita, kuri gali suklaidinti tais atvejais, kai vedinys išlaiko pamatinio žodžio balsio ilgumą.


Priesaginių daiktavardžių vedinių iš veiksmažodžių šaknies balsio ilgumas susijęs su kuria nors viena pagrindine veiksmažodžio forma – dažniausiai būtuoju kartiniu laiku (daiktavardžiai, turintys priesagas -imas, -yba, -ėjas, -esis ir kt.), rečiau su bendratimi (daiktavardžiai, turintys priesagas -tis, -tynės, -klys ir kt.). Kai šaknies balsio ilgumas neryškus (kirčiuota priesaga), vedinys rašančiojo gali būti paskubomis susietas ne su ta pagrindine veiksmažodžio forma, kuri yra tikrasis darybos pamatas. Tačiau turbūt svaresnė klaidų priežastis – išblukęs balsio ilgumas nekirčiuotoje daiktavardžio šaknyje, pvz., griuvėsiai, džiūvėsis, siuvėjas, pažyminys, skyryba, kūrinys, rijūnas, kūrikas; griūtis, ryklys.


Galima išskirti kelis ryškesnius ne visai nuoseklios kiekybinės balsių kaitos veiksmažodiniuose daiktavardžiuose atvejus. Šaknies balsis pailgėja galūninės darybos daiktavardžiuose, ypač turinčiuose kirčiuotus priešdėlius į-, nuo-, po-, san-, są-: įmygis (įmigti, įminga, įmigo); nuotykis (nutikti, nutinka, nutiko); posūkis (pasukti, pasuka, pasuko), santykis (sutikti, sutinka, sutiko), sąryšis (surišti, suriša, surišo); kyšis (kišti, kiša, kišo), brydė (bristi, brenda, brido).


Ilgasis balsis gali atsirasti iš būdvardžių kilusiuose daiktavardžiuose, pvz., gilūs – gylis; piktas – pyktis; didis – dydis.


Balsis nedėsningai pailgėja ir priesagų -urys, -ulys, -ynė, -sčias vediniuose, plg.: švyturys (švisti, švinta, švito), sūkurys (sukti, suka, suko), bet duburys (dubti, dumba, dubo); ryšulys (rišti, riša, rišo), bet dusulys (dusti, dūsta, duso), sūpynės (supti, supa, supo); kniūbsčias (kniubti, kniumba, kniubo). Skirtinga darybinė tos pačios priesagos reikšmė būtų per tolimas argumentas rašybos praktikai.


Nenuoseklumu pasižymi ne tik minėtų vedinių balsių kaita. Dažnai studentams sunku argumentuotai paaiškinti, kokie motyvai yra nulėmę tai, kad vienu atveju tas balsis ilgas, o kitu visiškai analogišku – trumpas, pvz., tikti, tinka, tiko – nuotykis; justi, junta, juto – pojūtis, tačiau smukti, smunka, smuko – nuosmukis. Panašiais atvejais gana dažnai pasitaiko intuityvaus norminimo „iš apačios“ atvejų. Taisyklė pritaikoma visiems panašios struktūros žodžiams, todėl ne kartą yra tekę matyti parašyta nuosmūkis. Dėstant rašybą šį atvejį visada reikia atskirai paminėti. Fonetinis rašybos principas nepritaikomas ir rašant žodžius įmygis, sūpynės, nes retai kas taip taria ir rašo – šių žodžių rašybą daugeliui reikia įsiminti. Visai kas kita žodis džiūvėsis, labai aiškiai darybiniu ryšiu susietas su džiūvo.


Rašybai aktualus ir vienas kitas nedėsningos balsių kaitos atvejis antrajame sudurtinių žodžių veiksmažodiniame dėmenyje: galvosūkis (sukti suka suko), bet senbuvis (būti, yra, buvo), dienovidis (išvysti, išvysta, išvydo).


Beveik kiekvienais metais pasitaiko studentų, nesugebančių gerai skirti ilgųjų ir trumpųjų balsių pagrindinėse veiksmažodžio formose. Tokios klaidos labai greitai išplinta kitur: klaidingai rašomos ir iš jų padarytos kitos veiksmažodžių formos, išvestiniai daiktavardžiai. Kaip jau minėta, labai painiojami pirminiai veiksmažodžiai gyti, gyja, gijo, ryti, ryja, rijo su priesaginiais kirmyti, kirmija, kirmijo, trūnyti, trūnija, trūnijo. Be to, balsio kiekybė prastokai girdima ir kai kuriuose kituose pirminiuose veiksmažodžiuose, pvz., dužti, dūžta, dužo; siūti, siuva (painiojama su siūna!), siuvo; tūpti, tupia tūpė; griūti griūva, griuvo ir t. t. Neskiriami veiksmažodžiai ginti, gina, gynė ir ginti, gena, ginė, nes ne visų tarmių atstovai šiuo atveju vartoja skirtingas formas. Gal šių formų painiojimo nereikėtų laikyti klaida? Taisyklių, kaip rašyti pagrindines veiksmažodžių formas, yra keletas, bet jos gana sudėtingai suformuluotos, turi išimčių, todėl operatyviai jas pritaikyti rašant labai keblu. Jau lengviau iškalti dažniau vartojamus veiksmažodžius.


Ne visiems būna lengva iš pagrindinių veiksmažodžio formų sudarinėti dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius. Mokant sudarinėti šias formas geriausia remtis nuostata, kad visos išvestinės veiksmažodžių formos sudaromos iš pagrindinių. Dabartiniuose mokykliniuose vadovėliuose aiškinama, jog veikiamųjų dalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas sudaromi iš būtojo dažninio ir busimojo laiko veiksmažodžių, o ne iš bendraties. Be abejo, norėta, kad moksleiviams būtų lengviau. Tačiau kai kuriais atvejais toks darybos būdas gali klaidinti (plg. ris – rysiąs, bus – būsiąs) – daugelis veikiamuosius būsimojo laiko dalyvius linkę sieti su būsimojo laiko veiksmažodžių trečiuoju asmeniu, nes kitų laikų dalyviai sudaromi būtent iš trečiojo asmens. Tiesa, šiuos dalyvius sudarant iš būsimojo laiko, o ne iš bendraties, išvengiama priebalsių asimiliacijos problemų: vešiąs, grimsiąs, mesiąs, nešiąs. Gabesniems vaikams jau mokykloje, matyt, reikėtų paaiškinti, kad dalyvių ir padalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas yra „dvigubos“ darybos žodžiai – minėtų laikų veiksmažodžiai padaromi iš bendraties, o iš šių veiksmažodžių daromi dalyviai ir padalyviai.


Neverta atriboti dalyvių darybos nuo padalyvių ir aiškinti atskirai, nes jų darybos pamatas bendras, gali skirtis tik funkcija. Daug aiškiau pasidaro suvokus, kad padalyviai yra veikiamiesiems dalyviams artimos, tačiau neturinčios galūnių ir beveik nekaitomos, apiprieveiksmėjusios formos.


Daugiausia klaidų pasitaiko veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpųjų formų šaknyse. Viena, iš priežasčių – kirčiuota galūnė: lyjąs, ryjąs, įgyjąs, pūvąs. Kartais painiojamos veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo ar esamojo ir būtojo kartinio laiko formos. Jas iš tikrųjų kai kuriais atvejais teskiria tik kirtis (jeigu esamajame laike kirčiuojama galūnė), o rašytiniame tekste – būtojo kartinio laiko galūnė -ęs, plg.: tęsiąs, tęsęs, tęsiąs; prausiąs, prausęs, prausiąs; teisiąs, teisęs, teisią; tręšiąs, tręšęs, tręšiąs.


Atskirti homonimines dalyvių formas gali padėti sakinio prasmė, pvz.:


Finansininkas graso, kad tyčia nutęsiąs sąmatos parengimą.


Tačiau ne visi kreipia dėmesį į diktuojamo teksto prasmę – rašoma automatiškai, tarsi kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Dėl tos pačios priežasties pasitaiko blogai parašytų veikiamųjų dalyvių būsimojo laiko daugiskaitos formų: reikėsią, paskųsią, pažinsią, užtruksią.


Jeigu sudarant veiksmažodžių formas vis dar painiojamasi, vertėtų pedantiškai remtis ta pagrindine veiksmažodžio forma, iš kurios dalyvis sudaromas, pačią formą būtina užsirašyti šalia, suvokti, kaip ta pamatinė forma ir jos pagrindu sudarytas dalyvis įkomponuojamas į sakinį. Tada neatsirastų tokių išvestinių formų kaip vijąs, įspindąs, grindąs, įsmukąs, užmigąs, nustebąs.


Sunkesniems rašybos atvejams priklausytų ir iš bendraties sudaromos būsimojo laiko trečiojo asmens formos. Sudarant minėtas formas, dėmesį būtina atkreipti į tris dalykus: a) bendraties skiemenų skaičių; b) ilgųjų balsių vietą žodyje; c) priešdėlius ir sangrąžos dalelę. Būsimojo laiko trečiajame asmenyje trumpėja tik dviskiemenių bendračių balsiai y, ū (skaičiuojant skiemenų skaičių reikia atmesti visus priešdėlius ir sangrąžos dalelę), einantys prieš -ti ir neatskirti nuo šios priesagos kokio nors priebalsio, pvz., (su)lytisulis, (pra)žūtipražus, ()gyti – išgis, (nu)džiūti – nudžius, (pri)ryti – priris. Bet skiemenų skaičiaus dažnai nepaisoma, kai priešdėlis ir sangrąžos dalelė ryškiau pakeičia žodžio reikšmę: (į)gytiįgis, (įsi)gytiįsigis. Ne visada atsižvelgiama ir į balsio poziciją žodyje: dygti – dygs, plyšti – plyš, trūkti – trūks (daugelis išvestinėje formoje taria trumpuosius balsius!). Ilgieji triskiemenių bendračių balsiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje niekados netrumpėja. Čia rašančiajam pavojingiausi yra veiksmažodžiai su priesagomis -yti, -ija, -ijo (taip pat žr. dalyvių ir pagrindinių veiksmažodžio formų rašybą): supelyti – supelys, trūnyti – trūnys, vilnyti – vilnys, įsišaknyti – įsišaknys ir t. t. Dažnai suabejojama dėl veiksmažodžio vyti, kuriam taikoma išimtis, būsimojo laiko rašybos – klaidina ir šio žodžio daugiareikšmiškumas:


Jis tave labai lengvai pasivys. Nusivys virvę ir įkops į dangų. Kada gi ji tuos siūlus susivys?


Lietuvių kalbos rašybos vadovai, vadovėliai ar kitos mokomosios knygos tik kur ne kur užsimena apie rašybos variantus. Vienodą reikšmę gali turėti žodžiai, besiskiriantys kamieno ar galūnės balsio kiekybe, pvz.: knislysknyslys, tramplinas – tramptynas, rekrutas – rekrūtas, sriubsnissriūbsnis, nuodėgulisnuodėgulys. Jų įteisinimo pagrindas nevisiškai aiškus. Veiksmo intensyvumu, trukme (retsykiais dar ir kirčiu) skiriasi veiksmažodžių vediniai iš ištiktukų: bliksėtiblyksėti, blikčiotiblykčioti, blikstelėtiblykstelėti, pikšėtipykšėti, pykštelėtipikštelėti, trukčiotitrūkčioti, truktelėtitrūktelėti. Rašomojoje kalboje labiau paplitęs variantas su ilguoju y.


Sutampa galininko ir sutrumpėjusio vietininko linksniai (jiems būdingas sinkretizmas), kuriais reiškiama laiko aplinkybė:


Vidurnaktį / vidurnakty mane pažadina siaubingas riksmas. Aklam ir vidudienį / vidudieny tamsu. Darbymetį / darbymety nėra kada gulinėti. Sūnus viduržiemį / viduržiemy pradingo. Dienovidį / dienovidy saulutė pakyla aukščiausiai.


Atskirti linksnius gali padėti šalia einantis įvardis arba nesutampantis kirtis:


Atsibudau pačiam vidurnakty. Tą viduržiemį privertė daug sniego, bet oras buvo saulėtas. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels. Aną pavakarį jis ilgai prisimins.


Vardažodžiai, turintys galūnes -is ir -ys, paprastai skiriasi reikšme, plg.: girnakalisgirnakalys, obuolmušisobuolmušys, vandennešisvandennešys. Pirmieji vartojami kaip būdvardžiai, o antrieji kaip daiktavardžiai. Bet retas tesuvokia šių žodžių skirtumą (dažniausiai neskiriami ir panašaus tipo kirčiavimo variantai: stačiakampisstačiakampis, keturkampisketurkampis).


Tačiau iš šnekamosios į rašomąją kalbą spraudžiasi nenorminiais laikomi daiktavardžiai su -ys: pajūrys, sandėlys, sąsiuvinys. Šie rašybos variantai bendrinėje kalboje netoleruojami, nes laikomasi nuostatos, kad dviejų identišką reikšmę turinčių daiktavardžių variantų nebereikia.


Balsis e ir ia painiojami retokai. Pavojingesnės rašybos žodžiams priskirtini priesagos -enybė vediniai, pvz., retenybė, įvairenybės. Kitos priesagos, prasidedančios e, nėra pavojingos. Retkarčiais suklystama tais atvejais, kai e eina po j: saujelė, naujesnysis. Daugelis nemoka rašyti žodžio apynaujė galininko linksnių: apynauję, apynaujes, nes remiasi būdvardžio naujas vardininku.

Rodyk draugams

Fonetinė balsių rašyba

 

Fonetinė balsių rašyba


 


1. Žodžių šaknyje ir nekaitomuose žodžiuose balsės ir dvibalsės dažniausiai rašomos pagal tai, kaip garsas tariamas: namas, rašo, dėti, kova, kitas, lygus, lupo, kūnas; pas, nė, po, tik, ligi, lyg, su; kaimas, laukas, leisti, liepė, zuikis, juodas.


Iš klausos rašomi ir tie balsiai ar dvibalsiai, kurie kaitaliojasi giminiškuose žodžiuose: lyti, lijo, lieti, laistyti; dužti, dūžis, daužti; sverti, svėrė, sviro, svyra, svoris, svaras.


Svarbu skirti trumpuosius i, u ir ilguosius y, ū, kurie tarpusavyje kaitaliojasi:


a) pagrindinėse veiksmažodžių formose: gyti – gijo, būti – buvo; pagrindinių formų balsiai išlieka ir jų dariniuose: gyja – gyjantis, bet gijo – išgijęs;


b) bendrašakniuose veiksmažodžiuose: rišti – ryšėti, glusti – glūdėti; kuria – kūrena;


c) bendrašakniuose ištiktukuose, reiškiančiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą: gribšt – grybšt, trukt – trūkt;


d) veiksmažodžiuose ir iš jų sudarytuose galūninės darybos daiktavardžiuose: bristi – brydė, kišti – kyšis, mušti – mūšis; priesaginės darybos daiktavardžiai išlaiko pamatinės formos balsį: brido – bridimas, muša – muštynės;


e) būdvardžiuose ir iš jų sudarytuose daiktavardžiuose: gilus – gylis.


2. Iš klausos rašomi daugelio priesagų balsiai ir dvibalsiai: rašalas, degėsis, draugija, mokinys, knygynas, rašyba, plaktukas, ristūnas; mergaitė, vėjuotas, paukštiena.


Dažniausiai vartojamos priesagos turi šiuos balsius:


a) balsį a:


-alas: rašalas, kepalas;


-acija: elektrifikacija, informacija;


b) balsį e:


-elis, -elė: namelis, eglelė;


-esnis, -esnė: geresnis, geresnė;


-etas: penketas, keletas;


c) balsį ė:


-ėsis: degėsis, griuvėsiai;


-ėlis, -ėlė: dobilėlis, lelijėlė, mergužėlė; pavargėlis, nedorėlis;


d) balsį i:


-imas: bėgimas, dainavimas, pažymėjimas;


-inė: gimtinė, raštinė;


-iklis: skaitiklis, variklis;


-inys: mokinys, rašinys;


e) balsį y:


-ymas: rašymas, mokymas;


-ynas: knygynas, žodynas, beržynas;


-yba, -ybos: rašyba, varžybos;


f) balsį u:


-ukas: pieštukas, berniukas;


-umas, -umai: gerumas, malonumai;


-uma: visuma, dykuma;


-tuvas, -tuvė: šautuvas, šaldytuvas, keptuvė;


g) balsį ū:


-ūnas: pirmūnas, atėjūnas.


Pastabos. l. Mažybinės priesagos -elis, -elė dedamos prie dviskiemenių daiktavardžių kamieno: bernelis, linelis, eglelė, giesmelė, o priesagos -ėlis, -ėlė – prie daugiaskiemenių daiktavardžių kamieno: bernužėlis, dobilėlis, lelijėlė.


2. Priesagą -ymas turi daiktavardžiai, sudaryti iš veiksmažodžių, kurių bendratis baigiasi -yti ir būtasis kartinis laikas neturi priesagos -ijo: skaitymas (skaityti, skaitė), laikymas, mokymasis, o priesagą -imas – daiktavardžiai, sudaryti iš kitų veiksmažodžių: bėgimas, piešimas, skaičiavimas, tylėjimas, rijimas (ryti, rijo), dalijimas (dalyti, dalijo).


3. Iš klausos rašomi priešdėlių balsiai ir dvibalsiai: ateitis, praeitis, išeiti, prieiti, nulaužti, protėviai, apibėgti, atiduoti, apyrankė, atatranka, nuolaužos, priegaidė.


Pastaba. Su priešdėliu api- rašomi veiksmažodžiai, kurių šaknis prasideda priebalsiais b, p, ir iš jų su priesagomis sudaryti daiktavardžiai: apibėgti, apibrėžti, apipilti, apiplauti, apibrėžimas, apipylimas, apiplyšėlis, apibrėžtis.


Priešdėlis api- taip pat gali būti prieš fapiforminti, apiforminimas.


Su priešdėliu apy- rašomi būdvardžiai ar iš jų sudaryti prieveiksmiai: apygeris, apyjuodis, apygeriai, galūninės darybos daiktavardžiai ir daiktavardiniai prieveiksmiai: apytamsa, apygarda, apybraiža, apylinkė, apykaklė, apynasris, apyvaras, apyaušriais, apyvakariu. Priešdėlis apy- lieka ir šių daiktavardžių vediniuose: apybraižėlė, apysakaitė.


4. Priešdėliniuose ir sudurtiniuose žodžiuose susidūrusios balsės (jos gali žymėti ir paprastą, ir dvibalsio garsą) rašomos abi:


a) priešdėliniuose žodžiuose šaknies ir priešdėlio arba dviejų priešdėlių balsės: nuima, pailgas, paupys, paakys, neaukštas, neužmiršo, apsiavė, prieauglis;


b) sudurtiniuose žodžiuose pirmojo kamieno galo ir antrosios šaknies pradžios balsės: dviašis, baltaūsis, pirmaeilis, daugiaaukštis.


Yra tik keletas žodžių, kur priešdėlių ne-, be-, te- balsis tariant susilieja su šaknies balsiu, todėl juos rašome su viena balse: nesu (ne + esu), neina (ne + eina), nesti (ne + esti), nėra (ne + yra), nėjo (ne + ėjo), bėra (be + yra), tėra (te + yra).


Greta tariami du tarptautinių žodžių balsiai rašomi dviem raidėmis: aerozolis, baobabas, zoologija, vakuumas.

Rodyk draugams

u, i ir ū, y rašyba žodžių šaknyse

u, i ir ū, y rašyba žodžių šaknyse


 















































u, i


ū, y


Taisyklė


Pavyzdžiai


Taisyklė


Pavyzdžiai


Dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurių bendraties kamienas baigiasi y, ū, būsimojo laiko III asmenyje turi u, i.


Gyti – gis, lyti – lis, ryti, – ris, pūti – pus, džiūti – džius, griūti – grius ir kt.


Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties kamienas niekada nesibaigia i, u – gali būti tik y, ū.


Gyti, ryti, vyti, žūti, siūti, kliūti, pūti, srūti ir kt.


Įsidėmėti!


Vyti – vys, siūti – siūs


Būsimojo laiko vienaskaitos ir daugiskaitos I ir II asmuo visada išlaiko bendraties kamieno balsę.


Gyti – gysiu, gysi, gysime, gysite


Visų veiksmažodžių, turinčių šaknyje i, u, būsimojo laiko III asmuo išlaiko bendraties balsę.


Siusti – sius, risti – ris, skusti – skus


Visų veiksmažodžių, turinčių šaknyje y, ū, būsimojo laiko III asmuo išlaiko bendraties balsę.


Dygti – dygs,


nykti – nyks,


grūsti – grūs,


pūsti – pūs,


rašyti – rašys


Dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurių esamojo laiko kamienas turi ilgąsias balses, nes prieš s, š, z, ž, l, r, j, v yra išnykęs intarpas n, būtojo kartinio laiko kamiene turi trumpąsias i, u.


Drisko, driksti


Pruso, prusti


Pliuško, pliukšti


Tiško, tikšti


Rizgo, rigzti


Dužo, dužti


Gižo, gižti


Žilo, žilti


Bjuro, bjurti


Sviro, svirti


Gijo, gyti


Žuvo, žūti


Dviskiemenių veiksmažodžių esamojo laiko kamienas turi balses y, ū, kai prieš s, š, z, ž, l, r, j, v yra išnykęs intarpas n.


Dryska


Prūsta


Pliūška


Tyška


Ryzga


Dūžta


Gyžta


Žyla


Bjūra


Svyra


Gyja


Žūva


Dviskiemenių veiksmažodžių, kurių bendraties kamienas baigiasi il, in, ir, ul, um, ur, o esamajame laike nėra -st-, esamojo laiko kamiene turi i, u.


Pilti – pila, minti – mina, skirti – skiria, kulti – kulia, dumti – dumia, burti – buria


Dviskiemenių veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienas turi balses y, ū, kai bendraties kamienas baigiasi il, in, ir, ul, um, ur, o esamajame laike nėra -st-.


Pilti – pylė,


minti – mynė,


skirti – skyrė,


kulti – kūlė,


dumti – dūmė,


burti – būrė


Įsidėmėti!


Gulti – gulė


Dviskiemenių veiksmažodžių turinčių būtajame kartiniame laike galūnę -o, šaknis turės trumpąsias i, u.


Lijo, gijo, puvo, griuvo, siuvo


Dviskiemenių veiksmažodžių, turinčių būtajame kartiniame laike galūnę -o, esamasis laikas turės ilgąsias y, ū.


Lyja (lijo), gyja (gijo), pūva (puvo), griūva (griuvo)


Įsidėmėti!


Siuva (siuvo)


Dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurie turi būtajame kartiniame laike galūnę -ė, esamajame laike turės trumpąsias i, u.


Skiria (skyrė), pina (pynė), kuria (kūrė), dumia (dūmė)


Dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurie būtajame kartiniame laike turi galūnę -ė, šaknyje turės y, ū.


Skyrė, pynė, kūrė, dūmė

Rodyk draugams

Balsių i, ū rašyba pirminių veiksmažodžių šaknyse

 

Balsių i, ū rašyba pirminių veiksmažodžių šaknyse


 



























I. Pagrindinėse formose neturi šaknies balsių kaitos: šaknies balsė rašoma iš klausos


 


 


 


II. Pagrindinėse formose turi šaknies balsių kaitą


Esamojo ir būtojo kartinio laiko šaknies balsė rašoma vadovaujantis taisyklėmis


Taisyklės


Esamojo laiko šaknies balsės


Būtojo kartinio laiko šaknies balsės


Pavyzdžiai


Pastabos


Jei būtojo kartinio laiko III asmens galūnė -o


y, ū


i, u


Lyja, lijo


Gyja, gijo


Byra, biro


šyla, šilo


Skyla, skilo


Kyla, kilo


Pūva, puvo


Griūva, griuvo


Žūva, žuvo


Taisyklei nepaklūsta:


siuva, siuvo


 


Rišti, riša, rišo


Cypti, cypia, cypė


Lupti, lupa, lupo


Ūžti, ūžia, ūžė


Jei būtojo kartinio laiko III asmens galūnė


i, u


y, ū


Skiria, skyrė


Pina, pynė


Gina, gynė


Kuria, kūrė


Dumia, dūmė


Pučia, pūtė


Tupia, tūpė


 


Įsidėmėti. Šios taisyklės tinka:


1. Tik pirminiams veiksmažodžiams.


2. Tik turintiems pagrindinėse formose šaknies balsių kaitą.


3. Tik balsių i, ū rašybai patikrinti.

Rodyk draugams

Balsės y, ū antrinių ir mišriųjų veiksmažodžių šaknyse

 

Balsės y, ū antrinių ir mišriųjų veiksmažodžių šaknyse


 





























Kai antriniai ir mišrieji veiksmažodžiai reiškia lėtai vykstantį, pasikartojantį ar pastangų reikalaujantį veiksmą ir turi priesagas, tai jų šaknies balsės ilgosios y, ū.  Antriniai ir mišrieji veiksmažodžiai šaknies balsių kaitos neturi


Reiškia neilgai trunkantį veiksmą


pa- ir -ėti


-auti


-uoti


-oti


-soti


-uriuoti


-ėti


Klykauti


Dūsauti


Džiūgauti


Stūgauti


Šūkauti


Svyruoti


Švytuoti


Sūpuoti


Kyboti


Kyšoti


Rymoti


Drybsoti


Vypsoti


Kniūbsoti


Pūpsoti


Stūksoti


Knyburiuoti


Snyguriuoti


Lūkuriuoti


Snūduriuoti


Sūkuriuoti


Atsidūsėti


Glūdėti


Klūpėti


Ryšėti


Tylėti


Pabrydėti (brido)


Pakylėti (kilo)


Palypėti (lipo)


Palūkėti (laukė)


Pasūpėti (supo)


BET:


Buvoti


Vilioti


 


Muturiuoti


Turėti


Tupėti


Krutėti


Judėti


Žibėti


Tikėti


Pakrutėti


 


Pastaba. Priesagos -ėti nepainioti su -inėti: ritinėti, slidinėti, klupinėti, lupinėti…

Rodyk draugams

Priesagų rašymas

 

Priesagų rašymas


 


1. Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:


-eklis, -eklė: mušeklis, žarsteklis, gelteklė;


-ekšlis, -ekšlė: juodekšlis, perekšlė;


-ekšnis: šaltekšnis, juodekšnis;


-elis, -elė: namelis, ratelis (plg. daugelis), liepelė, katelė (plg.: katinėlis, mergužėle);


-(t)elėti, -(t)erėti: barkštelėti, lukterėti;


-enas, -ena: velenas, gluodenas, ožkena, stipena,, duženos;


-enis, -enė: tylenis, -ė; piemenė, verdenė;


-enybė: brangenybė, naujenybė, didenybė;


-enti: kalenti, terlenti, kedenti;


-eri: penkeri, keleri (plg.: ketvertas, penkeriopas, penkergis);


-esys: čiulbesys, ilgesys, liūdesys (plg.: pelėsis, puvėsiai);


-esnis, -ė: didesnis, -ė, baltesnis, -ė;


-estis: gailestis, rūpestis, mokestis;


-etas, -eta: dvejetas, šešetas, verpetas; elgeta, kupeta;


-eika: nevaleika, mušeika;


-eiva: gražeiva, puošeiva;


-intelis, -ė, -intelaitis, -ė: naujintelis, -ė, naujintelaitis, -ė (plg.: naujutėlis, -ė, naujutėlaitis, -ė);


-itelis, -ė, -itelaitis, -ė: baltitelis, -ė, baltitelaitis, -ė (plg.: baltytėlis, -ė, baltytėlaitis, -ė);


-mena: smulkmena, trupmena;


-sena: tarsena, būsena, rašysena.


Priesagą -ena turi daiktavardžiai, reiškiantys odų bei kailių pavadinimus, o tie, kurie reiškia mėsos pavadinimus, turi priesagą -įena, plg.: ožkena – ožkiena, stirnena – stirniena.


2. Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:


-ėlis,-ėlė: dobilėlis, pusbernėlis, jaunėlis, -ė, pavargėlis, -ė, nedorėlis, -ė; lelijėlė, pagalvėlė, dilgėlė (plg. dilgėlynas);


-ytėlis, -e, -ytėlaitis, -ė: plonytėlis, -ė, plonytėlaitis, -ė;


-utėlis, -ė, -utėlaitis, -ė: saldutėlis, -ė, saldutėlaitis, -ė;


-ėlesnis, -ė: gerėlesnis, -ė, baltėlesnis, -ė;


-ėliau: gerėliau, baltėliau;


-ėsis: džiūvėsis, griuvėsiai, pelėsis, puvėsiai.


Mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė dedamos prie daugiaskiemenių daiktavardžių (bijūnėlis : bijūnas, pusmergėlė : pusmergė), o -elis, -elė – prie dviskiemenių (namelis : namas, mergelė : merga).


3ia (po j a) rašoma šiose priesagose:


-iai: garsiai, skardžiai, naujai;


-iaip: penkiaip, dvejaip;


-iant(-): keliantis, -i, kelsiantis, -i, vejantis, -i, vysiantis, -i; keliant, vejant, vysiant;


-iau: aukščiau, garsiau, naujau; pusiau;


-iausias, -a, -iausiai: aukščiausias, -a, naujausias, -a; aukščiausiai, naujausiai, daugiausiai, pirmiausiai (greta daugiausia, pirmiausia);


-iauti, -iauja, -iavo: keliauti, keliauja, keliavo;


-iava, -liava: ganiava, painiava, baudžiava; rinkliava.


Įsidėmėtina, kad po šaknies galo priebalsių t, d priesagos pradžioje rašoma e (kotelis, baltesnis, žarsteklis, liūdesys, juodekšnis), o po č, dž rašoma ia (aukščiau, aukščiausias, gardžiai, baudžiava) ir kad ta pati priesaga visais atvejais rašoma vienodai (jeigu  baltesnis, juodesnis, tai ir naujesnis, gražesnis, tylesnis; jeigu gardžiai, gardžiau, tai ir garsiai, garsiau). Taip galima patikrinti daugelio priesagų rašymą su e arba ia.


4. Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:


-yba: vaidyba, skyryba, lažybos;


-ybė: lygybė, teisybė, daugybė, grožybė;


-yklas, -ykla: vystyklas, salyklas; čiuožykla, valgykla, mokykla;


-yklė: šaudyklė, taupyklė, svarstyklės, rodyklė (plg.: jungiklis, variklis);


-ylas, -yla: akylas, -a (plg. akylus, -i), ausylas, -a; barzdyla, čiupyla (plg.: dkt. eržilas, spragilas; vaidila);


-ylis, -ė: mažylis, kartylis, jaunylis, -ė (plg. dagilis);


-ymas: klausymas (: klausyti, klauso), mainymas, valgymas, mokymas, laikymasis, baltymas, juodymas, karstymas, grendymas (plg.: klausimas, skystimas);


-ymė: kiaurymė, laukymė, tuštymė, kietymė;


-ynas, -yna: pušynas, durpynas, knygynas, laivynas, kaimynas, lazdynas; lentyna, šeimyna (plg.: katinas, motina; tekinas, -a);


-(t)ynė(s): birbynė, avalynė, usnynė, tėvynė, žydrynė; kautynės, varžytynės, varytynės (ir varžytinės, varytinės; plg.: rinktinė, išlaikytinis, -ė, auksinis, -ė);


-yn: aukštyn, sveikyn, tolyn;


-yti: valgyti, laužyti, vykdyti; dalyti (bet dalija, dalijo).


Žr. dar priesagas -ytėlis, -ė, -ytėlaitis, -ė.


Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių bendraties, turinčios priesagą -yti, paprastai išlaiko priesaginį y: mokytojas, liudytojas, laistytuvas, varžytynės, mąstysena.


5. Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:


-ijas, -ija: galvijas; draugija, girininkija;


-ija, -ijo: dalija, dalijo; kirmija, kirmijo (bet dalyti, kirmyti) (plg. ryti, ryja; y čia priklauso šakniai, o ne priesagai);


-iklis: jungiklis, saugiklis, skaitiklis, variklis, jauniklis (plg. šaudyklė);


-ilas, -ila: eržilas, spragilas, bimbilas; vaidila (plg. akylas, -a);


-ilis: dagilis, vagilis, vandenilis (plg. mažylis);


-imas: klausimas (: klausti, klausia), metimas, įgaliojimas, dalijimas, pylimas; apskritimas, karštimas, šlapimas (bet baltymas, sūrymas);


-inas, -ina: avinas, žąsinas, vaikinas; stipinas, auksinas; dulkinas, -a, purvinas, -a, tekinas, -a (bet mėlynas, -a), plg. ledinuotas (: ledinas); mergina, motina (plg.: beržynas, lentyna);


-(t)inis, -(t)inė: tekinis, krepšinis; medinis, -ė; garsinis, -ė, lietinis, -ė, rašytinis, -ė; gimtinė, degtinė, ligoninė, vaistinė (plg.: kėlinys, samdinys,);


-inys (-ė): vėrinys, ieškinys, kūrinys; tinginys, -ė, mokinys, -ė, kalinys, -ė.


Žr. dar priesagas -itelis, -ė, -itelaitis, -ė.


Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, kurių bendratis baigiasi -yti(s), o esamajame ir būtajame kartiniame laike priesagos nėra, turi priesagą -ymas, pvz.: skaitymas (: skaityti, skaito, skaitė), valgymas; bet lydimas ,,skynimas“ (: lydyti ,,skinti mišką dirvai“), Visi kiti veiksmažodiniai daiktavardžiai turi priesagą -imas, pvz.: bėgimas, važiavimas, gadinimas, pažymėjimas, elgimasis, liudijimas (: liudyti, -ija, -ijo).


6. Įsidėmėtinos dar šios priesagos su ū ir u:


-(i)ūkas, (-ė): žaliūkas, -ė, stačiūkas, -ė, valiūkas, -ė; kojūkai (plg.: žaliukas, -ė, ratukas);


-(i)ūnas, -ė: didžiūnas, -ė, galiūnas, -ė, perėjūnas, -ė; plg.: šiaurūnėlis, -ė, raibūnėlis, -ė;


-(i)ūkštis, -(i)ūkštė: velniūkštis, vėjūkštis; mergiūkštė;


-(i)ukas, (-ė): kalniukas, pirščiukas, vėjukas; mažiukas, -ė, plonučiukas, -ė, juodukas, -ė;


-uklas: stebuklas (bet pabūklas);


-ulys: skaudulys, čiaudulys, ryšulys, nuobodulys;


-umas, -uma: trūkumas, tankumas; lyguma, žemuma;


-umynas: tankumynas, žalumynai, margumynas;


-uras: pumpuras, bumburas, vyturas;


-uriuoti: lūkuriuoti, vyturiuoti;


-utinis, -ė: viršutinis, -ė, galutinis, -ė, paskutinis, -ė;


-tuvas, -tuvė: šautuvas, durtuvas; kartuvės, brauktuvė.


Priesagą -(i)ukas turi mažybiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai (vaikiukas, mažiukas, -ė), o -(i)ūkas – ne mažybiniai daiktavardžiai (žaliūkas, pečiūkas). Po kietojo priebalsio esti tik priesaga -ukas (batukas, akmenukas, atvirukas).


7. Priebalsių samplaikos priesagose paprastai rašomos pagal tarimą. Jas sudaro visi skardieji arba visi duslieji priebalsiai, taip pat duslieji priebalsiai su skardžiaisiais l, m, n, r, v, kurie niekada neduslėja ir neveikia prieš juos einančių dusliųjų priebalsių.


-ykštis (vakarykštis), -iškis (vilniškis), -ėstas (skanėstas), -štas (graibštas), -styti (durstyti); -zganas (balzganas), -zras (pūzras), -elga (vertelga), -ingas (laimingas); -ykla (mokykla), -okšnis (upokšnis), -snis (tūpsnis), -šna (rukšna), -atvė (senatvė), -svas (gelsvas), -smas (trenksmas), -sra (sausra).


Tik priesaga -sčias (gulsčias, klūpsčias, kniūpsčias) rašoma ne kaip tariama, o iš tradicijos kaip pėsčias (: pėda), skiausčias (: skiausti, skiautė), kur s priklauso šakniai.


 


Tarptautinių žodžių priesagos (ar žodžių pabaigos)


 


1. Su ė:


-ėjas, -ėjus, -ėja: chorėjas, trachėjas, Odisėjas; apogėjus, licėjus, trofėjus, žokėjus; bakalėja, orchidėja, idėja, epopėja.


(Tai vieninteliai atvejai, kai tarptautinių žodžių priešpaskutiniame skiemenyje rašoma ė.)


2. Su e:


-elis, -elė: dyzelis, epitelis; artelė, flanelė, karamelė, karuselė, akvarelė, violončelė;


-emas, -ema: haremas; chrizantema, egzema, fonema, sistema;


-emija: akademija, epidemija, polisemija;


-eras, -era: amperas, fužeras; afera, fanera, pantera;


-eris, -erė: eteris, kelneris, -ė, mikseris; etažerė, bajaderė;


-erija: bakterija, konditerija, parfumerija, galerija;


-etas, -etė: baletas, briketas, kotletas, komitetas, autoritetas; cigaretė, estafetė, marionetė, pipetė;


-etika: energetika, kosmetika, genetika;


-ezė: hipotezė, genezė, askezė.


3. Su ia:


-iacija: transliacija, apeliacija, asimiliacija;


-iantas: simuliantas, spekuliantas;


-iaras, -iarus, -iarinis, -iarija: kapiliaras; populiarus, reguliarus; poliarinis, veliarinis; kanceliarija, maliarija;


-iatorius: izoliatorius, akumuliatorius.


4. Su i ir y:


-inas: aršinas, grafinas, tramplinas, krimplinas (audinys);


-isas: komisas, barbarisas, metisas, kulisai; bet kumysas;


-izas, -izė: eskizas, devizas, kaprizas, karnizas, servizas; analizė, hidrolizė, ekspertizė;


-ykas: šašlykas, arykas ,,drėkinimo kanalas“, čaltykas ,,nenuskardyti ryžiai“; bet gvazdikas;


-yras, -yra: buksyras, fakyras, garnyras, jorkšyrai, kefyras, punktyras, suvenyras, turnyras; rapyra, satyra; bet baškiras; plg.: inkštiras, pipiras;


-yvas, -yva: archyvas, motyvas; direktyva, iniciatyva, ofenzyva;


-yvus: intensyvus, operatyvus, pasyvus, subjektyvus;


-yžius: anyžius, paralyžius (ir paraližas), Paryžius.


5. Su u ir ū:


-udė: amplitudė, altitudė;


-udija: preliudija (ir preliudas), interliudija;


-unija: petunija, vikunija (gyvūnas);


-urija: dizurija, anurija, centurija, poliurija, bakteriurija;


-uzija: iliuzija, aliuzija, fuzija, difuzija; bet Prancūzija;


-ūnas, -ūna: harpūnas, kartūnas, mairūnas, taifūnas; fortūna, karūna, lagūna; bet komuna;


-ūras, -ūra: abažūras, kalambūras, kontūras, manikiūras, tambūras, veliūras; aparatūra, brošiūra, cenzūra, diktatūra, kengūra, skulptūra; bet purpuras, marmuras;


-ūzas, -ūza: arbūzas, konfūzas, kukurūzas, Sirakūzai; medūza, Tulūza; bet šliuzas, kliuzas.

Rodyk draugams